Žinote kokį triuką naudoju? Jei trokštų keisti savo įpročius, papasakoju apie tai artimam žmogui ir būtinai su veido išraiška: „Ar palaikai mane? Na pasakyk, kad palaikai ir tiki, kad man pavyks“. Todėl tuo artimu žmogumi šiandien būsi Tu – mano skaitytojas; papasakosiu Tau apie norus, kurių įgyvendinimą planuoju jau kokius metus. Mano norai orientuoti į gerų įpročių formavimą vardan kilnaus tikslo. Papasakosiu ką nešioju mintyse ir kokių permainų noriu imtis, tikiu, kad šitaip viešai atsivėrus, atsiras atsakomybė laikytis duoto žodžio.

Man patinka dirbti su savimi, tikrinti kaip reaguoja mano organizmas, o vėliau,  stebėti rezultatus. Tik kartais esu tinginė, melancholikė, kuri verčiau išgers puodelį kavos ir skaitys tinklaraščius, nei kovos. Nors pagal horoskopą (ožiaragis), metų žvėrį (ožka/avis), gimimo metus (lemtinga sausio 13) ir vardą (Viktorija), turėčiau būti atkakli. Kita mano pusė (tingioji) vis pakiša koją ir iš disciplinos kelio, pasukame malonumų ir tinginiavimo link. Štai Jums ir pirmas punktas, kurį reikėtų taisyti – tinginystė ir melancholija, dėl kurių kartais jaučiu diskomfortą.

M A N I F E S T A S  S A U

Keltis iš lovos kiekvieną dieną tuo pačiu metu. Net ir laisvadienį neišeiti iš ritmo. Sakysite – kam taip save kankinti... bet tikiu (ar įtikinėju save), kad įsivažiavus į ritmą – tai nebus kančia, tai taps natūraliu įpročiu, nes organizmas įpras atsibusti tuo pačiu metu. Žaviuosi savo drauge, kuri sugebėdavo atsikelti 5 val. ryto, kai į darbą jai reikėjo aštuntai. Visas tas likęs laikas iki išėjimo iš namų, buvo skirtas jos ritualams: skaitymui, rašymui, lėtiems pusryčiams.

Atsikėlus anksčiau – skirti laiko sau. Mano ritualai būtų panašūs į minėtus draugės įpročius. Galbūt tai būtų pats produktyviausias metas, kai galiu skirti laiko tinklaraščiui, fotografavimui, jei pakankamai šviesu, skaitymui ir svarbiausia, maisto gamybai. Tai bus magiškos valandos iki tol, kol pradėsiu kasdienius darbus, tai bus malonumų rytas.

Nors kartą per dvi savaites ankstyvu metu padirbėti kavinėje šalia namų. Tai buvo mano svajonė nuo studijų metų, bet tuo metu buvau tikra – tai tikrai ne man. Tai menininkų ir verslininkų privilegija, tai dalykas, apie kurį tik galima pasvajoti, nes niekada nedirbsiu nenormuotomis valandomis. Ir žinoma, niekada nesakyk niekada, nes šių metų spalį švęsiu 3-jų metų stažą dirbant namuose. Ir per visus tuos metus nebuvo nė vienos dienos, kuomet savarankiškai išeičiau padirbėti į kavinę. Jeigu dirbdavau kavinėse, tai tik jeigu to reikalavo verslo susitikimai. Gyvenu šalia, anksti darbą pradedančios kavinės, tik, reikėtų grįžti į aukščiau aptartą punktą ir įprasti anksti keltis. 8 valandą jau galėčiau gurkšnoti kavą patogiai įsitaisius saulės užtvintinoje kavinėje. Pastaruoju metu retai išeinu į susitikimus, o darbo ir laisvalaikio aplinką reikia keisti; tai netgi būtina kūryba užsiimantiems žmonėms. Dabar jaučiu, jog atsirado puiki proga įgyvendinti šį nesudėtingą norą! 

Bandyti savarankiškai mokytis prancūzų kalbos. Kartais mane aplanko nei iš šio, nei iš to atsirandančios mintys ir degu noru nuveikti tai, ką sugalvojau. Taip atsitiko su prancūzų kalba. Kažkurią dieną ėmiau ir pamilau ją, kaip ir vokiečių kadaise (nors taip jos ir neišmokau). Pradėjau nuo paveikslėlių su mini žodynais Pintereste, tuomet pagalvojau kaip būtų smagu vaikščioti po namus, kalbėti prancūzų kalba, o niekas Tavęs nesuprastų. Juokauju, bet kažkodėl prancūzų kalba man asocijuojasi su lėtu gyvenimo būdu, kurį vis bandau prijaukinti. Tad stengsiuosi rasti būdų kaip būtų galima mokytis šios kalbos be mokytojų (kol kas). Mano draugė pasiūlė pasimokyti kartu, nes ji mokėsi šios kalbos, o gal ką nors parekomenduotumėte ir Jūs?

Kuo dažniau dalyvauti naudinguose renginiuose, susitikimuose. Man trūksta to užburiančio jausmo, kurį jaučiau, kai buvau studente. Daug kur eidavau, daug kuo domėjausi. Buvau aktyvi ir žingeidi, o dabar atsirenku kur nueiti, ką nuveikti. Norėtųsi atrasti dalykus, kuriuos taip paprastai nepaleisčiau. Turėjau su grupioke tradiciją - kiekvieną ketvirtadienį (berods) eiti į filmų peržiūras į jaukų knygyną. Dažnai susitikdavome kinoteatre, įdomiose paskaitose... O dabar? Na, vėl grįžau prie Penketų renginių, dalyvavau „Atsakingo šuns šeimininko akademijoje“ ir dabar galiu valandas kalbėti apie šunis... Pasigendu kažkokių magiškų, įkvepiančių vietų, kurios šnabždėtų: ateik čia ir vėl.

Bėgioti. Bent pabandyti bėgioti, nors pabėgiok, paeik ritmu. Galvai išsivėdinti ir judėjimo skatinimui. Judu mažai, nebent suku ratus darbų verpete. O norisi išsivalyti nuo neigiamų minčių ir atgauti pusiausvyrą tarp kūno ir proto. Dar ir draugą skatinti tuo užsiimti, bet vis laukiame šiltesnių orų. Nes jei pradėti, tai maloniai, neverčiant savęs, nepuolant į kraštutinumus.

Skaityti. Skaityti nors pusvalandį per dieną, o esant galimybei – nešioti su savimi skaityklę arba nedidelę knygą, kad galėčiau ne telefone naršyti, kai kur nors važiuoju ar laukiu eilėje – o atsiversti knygą. Su tyra nostalgija prisimenu laikus, kuomet dažnai skaitydavau ir per dieną perskaitydavau bent po vieną knygą. Dievindavau skaityti, o ir į mano rankas papuldavo nepakartojamos knygos. Taip suskaičiau beveik visas Haruki Murakami lietuviškai išleistas knygas, atradau perliukų ir buvau ramesnė. Knygos ramina, taip pat, kaip ir mezgimas, dėl to pajutus stresą, turėčiau atsiversti knygą. Pajutus įtampą, ranka turi siekti bent kažko paskaityti. Gal knygų skaitymą šiuo metu iškeičiau į tinklaraščių skaitymą... Bet norėčiau kiekvieną kartą užuosti tai, ką skaitau, užsikloti knyga, pačiupinėti kiekvieną lapą ir išjausti knygos fabulą. Tad, kaip ir rašiau, per dieną bent jau 15 – 30 min. knygų skaitymo, pageidautina gryname pavidale.

Sistemingai gaminti maistą namuose ir planuoti savaitės meniu. Dažnai apima panika – ką valgyti pietums ar vakarienei? Nes pusryčiams turiu favoritų. Jau kurį laiką nesinori mėsos, lieka žuvis ir daržovės, aišku visi kiti baltymai ir riebalai... Naršau internete, skaitau knygas ir neišsirenku patiekalų savo skoniui. Tačiau raminu save, kad tai tik pradžia, įdėjau per mažai pastangų, nes gi reikia viską susisteminti, sudėlioti gerus variantus ir planuoti savaitės meniu (sutaupytų laiko, nervų ir žinoma - pinigų).

Ir aš žinau, kad įgyvendinsiu visą tai, nors ir palaipsniui. Man smalsu - o kokia aš būsiu, kuomet nauji įpročiai virs mano kasdienybe. Kas pasikeis ir kaip jausiuosi - ar būsiu laiminga? Tai manifestas sau, ne patarimai - kaip geriau gyventi, o dalykai, kurie galėtų įkvėpti arba priverstų susimąstyti. O gal ir Jūs turite genialių norų, apie kuriuos norėtumėte papasakoti?